Pastatė žmonės kruizinį laivą, tokį didelį, už Titaniką gal du kartus didesnį. Ir susirinko į pirmąjį kruizą įvairiausių tautybių žmonės: Lietuviai, Žydai, Italai... Estas su Suomiu...
Ir jau pirmąją kruizo dieną ištiko lainerį Titaniko likimas. Aišku laivas skęsta, visi griebia kas kam brangiausio: Žydelis auksą kraunas, ispanas mandarinų dėžę griebia, lietuvis lašinius... Estas suomį neša... Sulipo kompanija į gelbėjimosi valtį ir irkluoja kuo toliau, kad srovė neįtrauktų. Ir staiga juos pradeda vytis didžiulis baltasis ryklys!
Ispanas su klyksmu:
- Matka bosca Italiano!
Sviedžia jam į nasrus mandarinų dėžę. Lietuvis capt už lašinių, pagalvoja:
- Ne gyvate, negausi..
Ir išrovęs vieną iš gelbėjimosi valties suoliukų sviedžia paskui italo mandarinus, o rykliui vienodai! Toliau vejas! Suprato kompanija, kad mėsos reikia, susižvalgė ir visų akys į žydelį. Žydelis drebančiom rankom auksą traukia:
- Pehku valtį!
- Kokią valtį?! Mes gyvent norim!
Ir visi draugiškai išmetė žydelį per bortą. Nepraėjus minutei, juos apspito gelbėjimosi valtys, sraigtasparniai, surinko nelaimėlius. Didžiausios galbėjimo valties kapitonas susodino juos visus prie stalo ir sako:
- Na, ta proga, kad likot gyvi, turiu jums paruošęs staigmeną! Prieš jūsų akis išdarinėsiu ir iškepsiu jums tą baltąjį ryklį, kuris jus praryt norėjo!
Užkėlė ryklį ant stalo, prapjauna pilvą, o ten žydelis ant suoliuko!
- Mandahinai! Penki lytai!